Labas!
Esu tautė, stačia galva iki pirštų galiukų panirusi į gamtos įkvėptą kūrybą! 
Kojos neša mane į mišką, renku vėjo ramybėje paliktas plunksnas, seku paskui žvėrių nusėtus pėdsakus, nuaidinčius paukščių balsus, ir savo prigimtinio kūrybos pašaukimo...
Mano rankos paliečia nusvirusias eglių šakas, grublėtą medžio paviršių, šaltą žalčio odą, drėgną molio sluoksnį...
Lyg ant debesies einu vėsiu miško smėliu, pėdomis spaudžiu minkštas samanas, kojos nuneša pasisemti įkvėpimo ne tik kūrybai, bet ir gyvenimui...
Ausys nekantrauja išgirsti spragsinčių konkorėžių garso, Lėlio sparnų plakimo, krosnyje aidinčio vėstančios keramikos skambesio...
Akies kampučiu džiaugiuosi mėnulio šviesa, debesų paveikslėliais, banguojančiomis pievomis, spalvotos glazūros sluoksniu...
Įkvėpiu nostalgiškų narcizų, sakų lipnaus aromato, suplėkusio molio kvapo...
Visu kūnu pajuntu eglių tankmės jaukumą, samanų guolį, rasos gaivą iš ryto, meilę gamtai ir moliui...
Visa tai ir daugiau įkvepia mane kurti ir eksperimentuoti, palikti gamtos pėdsaką keramikoje, sužemėjus, susivienijus ir kuriant išvien su Ja.
Džiaugiuosi galėdama tą dalelę gamtos įkvėpimo pasidalinti su Jumis!